Kur buvo, kur nebuvo, tačiau ėmė taip ir nutiko, kad šiandien lygiai metai, kaip esu ženotas! 2014 m. liepos 11 d. buvo tikrai įsimintina. Valandą iki jungtuvių pradėjo pilti kaip iš kibiro. Pamažėle pradėjo rinktis šlapi svečiai, o būsimos žmonos kaip nėr, taip nėr. Iš jaudulio jau linko kojos, tačiau pavėlavusi gerą pusvalandį mano žmonelė ėmė ir pasirodė. Tokios gražios jos dar nebuvau matęs. Net dangus kiek praskaidrėjo ir lietus apsiramino nuo jos spindesio.

Tada jau viskas ėjo kaip svietu patepta. Mane su mano liudininku ir žmoną su jos liudininke uždarė į atskiras kamurkes, kuriose, ale, reikėjo paskutinį kartą tvirtai apsispręsti. Mums, tiesa pasakius, ką ten reikėjo iš tikro daryti, niekas prieš jungtuves nepasakė, todėl su liudininku kamurkėje darėmės „selfius” ir apie nieką rimto negalvodami tvarkėmės sušlapusius kostiumus. Kaip jau išleido iš kamurkių, numovėme į jungtuvių salę. Ten su žmona vienas kitą prilaikydami, kad iš jaudulio nenugriūtume, išklausėme ilgos ir gražios jungtuvių kalbos, kurios dabar nei vieno žodžio neatsimename. Reikiamu momentu ištarėme reikiamus patvirtinimo žodžius, apsimainėme žiedais ir pasirašėme didelėje knygoje. Trach-dibi-dach ir mes jau vyras ir žmona!

Iš principo, ko žmonės tikisi iš santuokos, aš nežinau, bet galiu pasakyti, kad mano pirmieji vedusio vyro metai praėjo labai labai gerai. Gerus porą mėnesių pratinausi žmoną vadinti žmona, o ne mergina/drauge, ir oficialiose formuose žymėti varnelė „vedęs”. Tuos pačius porą mėnesių teko visiems iš eilės atsakinėti į kvailą klausimą „kaip? kas pasikeitė?” (dabar dažniau tenka atsakinėti į klausimą „tai kada bus vaikų?”).  Visas tas vestuvinis ažiotažas gan greitai praėjo ir viskas palaipsniui nusistovėjo į senas vėžes.

Žodžiu, summa summarum, būti vedusiu yra daug geriau negu nevedusiu! Esu baisiai laimingas ir nė kruopelytės nesigailiu, kad apsivedžiau, nes turiu šaunią žmonėlę, be kurios savęs nebe įsivaizduoju, kaip savęs.